riebybė

riebýbė sf. (1), riebỹbė (2) NdŽ; M 1. nusipenėjimas, nutukimas, riebumas: Ot tai riebýbė bobos – led tik paeina Pc. O gražybė, o riebýbė to vaiko! Trk. O riebýbė to paršo, negali i žmoguon apsakyti Kv. Be žvaktaukių virtas muilas neužšala, kad riebybė nežinau koki būtų paršo Šts. Ale karvės riebýbė: vandeniu liek – nebėgs Jnš. Kad atsiganė – baisi karvės riebýbė! Ds. 2. riebalų gausumas, riebumas: Zupės riebýbė, pamatytumei tamsta – kopūstai neparputami Krš. A velnias tokią riebýbę gal ėsti! Krš.